Iš vokiečių kalbos vertė Zita Mažeikaitė
Dao, išreikštas žodžiais,
nėra amžinasis Dao;
vardas, kuriuo galima pervadinti,
nėra amžinasis vardas;
bevardė
dangaus ir žemės pradžia
įvardinta yra visų daiktų pramotė;
todėl:
kas sutramdo aistras,
pamato daiktų paslaptį;
kas aistrų nesuvaldo,
temato daiktų paviršių;
abiejų ta pati prigimtis,
tik vardai skirtingi;
abu drauge priklauso gelmei,
kur už giliausios gelmės gelmė -
visų paslapčių vartai.
Kai visi sužino, kad grožis gražus,
atsiranda bjaurumas;
kai visi sužino, kad gėris — geras,
atsiranda blogis;
nes:
pilnas ir tuščias gimdo viens kitą,
lengvas ir sunkus sukuria vienas kitą,
ilgas ir trumpas sąlygoja vienas kitą,
aukštas ir žemas veikia viens kitą,
garsas ir tonas atitinka viens kitą,
pirmesnis ir paskesnis eina vienas po kito;
todėl išminčius veikia neveikdamas,
moko be žodžių,
ir daiktai juda nesustodami;
jis netrukdo jiems vystytis ir jų nesisavina,
jis kuria, bet nieko sau nereikalauja,
daro žygdarbius, bet sau jų nepriskiria,
o kai nieko neima,
tai nieko ir nepraranda.
Negarbinkit išmintingųjų,
ir nebus tarp žmonių ginčų;
nevertinkit vertingų daiktų,
ir nebus žmonėse vagių;
nerodykit nieko geistino,
ir žmonių širdyse nebus sumaišties;
todėl išminčius visus valdo:
ištuština širdį,
pripildo pilvą,
sustiprina kaulus,
susilpnina valią;
jis atima iš žmonių žinias ir troškimus,
o protingiems neleidžia veikti;
neveikiant nieks nesikeičia.
Dao — neišsemiamas indas,
pirmapradis pagrindas, visų daiktų protėvis,
begaliniai gilus ir vis dėlto visur esantis;
aš nežinau, kieno jis kūdikis,
jis buvo dar prieš Di,
dangaus prosenį.
Dangus ir žemė neskiria gėrio,
daiktai jiems tėra šiaudiniai aukojimo šunys;
išminčiai neskiria gėrio,
žmonės jiems tėra šiaudiniai aukojimo šunys;
erdvė tarp dangaus ir žemės
panaši į kalvio dumples —
tuščia, tačiau neišsenkanti,
kuo smarkiau dumpliuoji, tuo daugiau naudos;
žodžių gausa nuskurdina,
verčiau turėk saiką.
Nemirtinga gilioji slėnio dvasia;
pavadinsiu ją tamsiom moters įsčiom,
o šių tamsių moters įsčių vartai
tebus pavadinti visatos šaknim;
ji persmelkia viską, ji esti visur
ir veikia be jokių pastangų.
Dangus ir žemė — amžini;
jie amžini,
nes egzistuoja ne dėl savęs,
todėl amžini;
išminčius niekada nesiveržia į priekį,
tačiau yra visų priešakyje;
jis nesaugoja savo gyvybės,
tačiau jo gyvybė būna išsaugota,
nes jis nesavanaudiškai
įgyvendina savo siekius.
Aukščiausias gėris — tarytum vanduo:
jis visiems duodą naudą ir su niekuo nesivaidija,
jis yra ten, kur nieks nenorėtų būti,
todėl prilygsta Dao;
namui reikia kruopščiai parinkti vietą,
širdis turi pažint savo gelmę,
labdara turi būt kilniadvasė,
žodžiai turi atitikti tiesą,
šalis turi būt gerai valdoma,
darbą reikia atlikt nagingiausiai,
prekybai reikia parinkti tinkamiausią laiką;
kas su niekuo nesivaidija tarytum vanduo,
tas nepatiria jokių kančių.
Verčiau nepripildyti,
negu perpildyti
ašmenys, nuolat galandamos,
neilgai tebus aštrios;
menių, pilnų nefrito ir aukso,
neapsaugosi nuo plėšikų;
prabanga ir garbė, pasinešusios į puikybę,
užsitrauks pražūtį;
pasišalink nuveikęs darbą -
toks yra dangiškasis Dao.
Kad siela būtų rami,
reikia laikytis vienovės ir būt neveikliu;
kad taptum panašus į kūdikį,
reikia dvasios lengvumo ir alsavime sutelktos gyvybinės jėgos;
norint įveikt netyrumą,
reikia tauriu žvilgsniu žiūrėti į gelmę;
norint mylėti žmones ir valdyti šalį,
nereikia didelės išminties;
kad atsidarytų ir vėl užsivertų dangaus vartai,
reikia moterystės;
tiesai, kuri viską įveikia,
nereikalingas veiklumas;
išminčius niekam netrukdo plėtotis, jis tik auklėja,
jis kuria daiktus, bet jų nesisavina,
veikia, bet nieko sau nereikalauja,
jis saugoja, bet nevaldo;
tai vadinama Ziuen de — giliausiuoju De.
Stebulė sujungia trisdešimt stipinų,
tuštumoj tarp jų
glūdi rato nauda;
iš molio nužiedžiamas puodas,
jo ertmėj slypi
puodo nauda;
sienose iškertami langai ir durys,
tos kiaurymės —
tai namo nauda;
šitaip esamas duoda pelną,
o nesamas — naudą.
Spalvų gausa apakina,
garsų perteklius apkurtina,
smaguriavimas gadina skonį,
medžioklė ir pjudymas jaudina širdį,
brangūs daiktai skatina nusikaltimus;
todėl išminčius rūpinasi pilvu, o ne akimis,
pirmenybę teikia pirmajam, o ne pastarosioms.
Malonę ir nemalonę pagimdo baimė,
savęs išaukštinimas tolygus didžiulei nelaimei;
kodėl aš sakau: malonę ir nemalonę pagimdo baimė?
malonė skiriama žemiau stovintiems,
jie su baime ją ir praranda;
todėl ir sakau: malonę ir nemalonę -
abi jas pagimdo baimė;
o kodėl aš sakau: savęs išaukštinimas tolygus didžiulei nelaimei?
nelaimė mane užklumpa,
nes aš vertinu savąjį "aš";
jei nevertinčiau savojo "aš",
nelaimė manęs neištiktų;
kas pasaulį brangina kaip patį save,
tam galima patikėti pasaulį;
kas mylėdamas save tapatina su pasauliu,
tam galima patikėti pasaulį.
Akis jo nemato, ir jūs jį vadinat nematomu;
ausis jo negirdi, ir jūs jį vadinat negirdimu;
ranka jo nepastveria, ir jūs jį vadinat nepagaunamu;
jis trejopai nesuvokiamas protu,
nes yra susiliejusi vienuma;
viršus jo neapšviestas,
apačia neužtamsinta;
jis be galo tąsus, jis bevardis,
jis grįžta atgal į nebūtį (nedaiktiškumą);
aš jį vadinu beformiu pavidalu,
nebūties daiktu (nedaiktišku);
jis neaiškus, miglotas,
sutinku jį ir nematau jo veido,
seku jam iš paskos ir nematau jo nugaros;
laikykitės senolių Dao,
juo vadovaukitės dabartinėje būtyje -
ir pažinsite pradžių pradžią;
tai vadinu Dao pėdsaku.
Tikrieji senovės išminčiai
buvo subtilios dvasios ir žinojo paslaptį -
slėpiningą, nesuvokiamai gilią;
mums jie — nesuprantami;
todėl pamėginsiu vaizdžiai juos aprašyti:
jie buvo neryžtingi, tartum bristų žiemą per upę,
baugštūs, tarsi kaimynų išgąsdinti,
orūs, kaip dera svečiui,
atsargūs, lyg eitų per tirpstantį ledą,
nerangūs kaip netašyta pliauska,
neaprėpiami tartum slėniai,
nepermatomi lyg drumstas vanduo;
ramybės būsenoj jie drumstą pamažu padarydavo skaidriu,
įsisiūbavusį — sustabdydavo ir priversdavo augti;
kas laikosi Dao, tam nereikia pertekliaus,
kas netrokšta pertekliaus,
tas gali gyvent, nieko naujo nekurdamas.
Pasieksiu tuštumos viršūnę,
išsaugosiu visišką rimtį,
ir visi daiktai savaime klestės,
o aš galėsiu įžvelgt, kaip jie grįžta atgal
iš visų daiktų įvairovės;
kiekvienas sugrįš prie savo šaknų,
grįžimas prie šaknų vadinasi ramybė,
tai tolygu grįžimui prie esmės;
grįžimas prie esmės reiškia amžinąjį patvarumą (pastovumą),
amžinojo patvarumo pažinimas reiškia aiškumą;
kas nesuvokia amžinojo patvarumo, aklai daro blogį;
kas suvokia amžinąjį patvarumą — viską aprėpia;
kas viską aprėpia, tas visiems priklauso;
kas visiems priklauso — tas yra karalius;
karalius prilygsta dangui,
dangus prilygsta Dao,
Dao prilygsta amžinybei;
kas seka Dao -
tas neria į gelmę be jokių pavojų.
Iš pradžių paprasti žmonės beveik nejuto esant valdovų,
paskui aplink juos susibūrė ir pradėjo šlovinti,
po to ėmė jų bijoti,
o vėliau — niekinti;
kai nėra pasitikėjimo,
prabyla įtarumas;
tikrieji valdovai nevertina žodžių,
vertę teturi jų žygiai;
žmonės mano, kad jie savaime nuveikti.
Išgyvendinus didįjį Dao,
atsirado gėris ir teisingumas,
išlindo gudrybė,
pasirodė didžioji veidmainystė,
iširo gentis -
atsirado šeima,
suirutės sužlugdė valstybę —
atsirado ištikimas ministras.
Panaikinkit šventenybę, pasmerkit gudrumą,
ir žmonės šimteriopai laimės;
panaikinkit gėrį, pasmerkit teisingumą,
ir žmonės vėl mylės vienas kitą;
pašalinkit apsukrumą, pasmerkit pelno troškimą,
ir nebus nei vagių, nei plėšikų;
visi šie dalykai — niekam tikusi puošmena;
todėl mokykit žmones
paprastumo ir kuklumo,
mažai norėti ir nedaug trokšti.
Atsiribok nuo išmokto — ir būsi be rūpesčių;
koks menkas tarpelis skiria pataikavimą nuo veidmainystės!
koks didelis skirtumas tarp gėrio ir blogio!
bijokis, ko visi bijo;
o, koks beribis šio pasaulio chaosas;
minia stumdos ir skuba,
lyg eitų iškilmių puoton,
lyg trauktų į pavasario šventę;
aš ilsiuosi ramus ir savy susitelkęs
tarytum vaikas, neatpratęs nuo motinos krūties,
esu benamis, nežinau, kur eiti;
visi turi daugiau, negu reikia,
tik aš vienas eikvoju, ką turiu;
mano širdis — kvailio širdis,
paika ir bejausmė;
miniai patinka blizgesys,
aš mėgstu tamsą;
miniai patinka įvairovė,
aš mėgstu vienodumą;
esu neramus tarsi jūra,
betikslis kaip vėjas;
visi veikia, kad būtų naudingi,
tik aš užsispyręs tarytum kvailys,
tik aš kitoks nei visi,
tik aš vertinu savo motinos pieną.
Mainos didysis De -
jis visada seka Dao;
Dao kaip daiktas -
neaiškus ir miglotas;
o miglotas! o neaiškus!
jame glūdi forma;
o miglotas! o neaiškus!
jame glūdi daikto esmė;
o tamsi, o juoda gelmė gilybė!
jame glūdi sėklos jėga,
jame glūdi tikrumas;
nuo pradžių pradžios ligi dabar
neišnykęs jo vardas,
jis padeda pažinti daiktų pradžią;
kaip aš suvokiu pirmykštę jų formą?
tik per jį.
Netobulas taps tobulu,
kreivas — tiesiu,
tuščias — pilnu,
senas — nauju,
iš nedaug pasidarys daug,
daugybė sukelia painiavą;
todėl išminčius laikosi vienumo
ir tampa kitiems pavyzdžiu;
jis nepasirodo,
tačiau yra matomas;
jis nenori likti teisiu,
tačiau jo teisumas akivaizdus;
jis nesididžiuoja nuopelnais,
tačiau yra nusipelnęs;
jis neišskiria savęs iš kitų,
tačiau savaime turi pirmenybę;
kas su niekuo nesiginčija,
tas yra neginčijamas nugalėtojas;
senovėj žmonės sakydavo:
netobulas taps tobulu,
tai ne tuščios šnekos,
kas iš tikrųjų taps tobulu,
tam visa paklus.
Negirdima gamtos kalba;
gūsiuotas vėjas nepučia visą rytą,
smarkus lietus nepliaupia ištisą dieną;
kas sukelia vėją ir lietų?
dangus ir žemė;
net dangus ir žemė nieko pastovaus nesukuria,
o žmogus — tuo labiau;
tačiau tas, kuris seka Dao,
susijungia su Dao,
kas seka De,
susijungia su De,
kas jų netenka,
susijungia su savo netektim;
kas susijungia su Dao,
tą mielai priima Dao,
kas susijungia su De,
tą mielai priima De,
kas susijungia su savo netektim,
tą pasiglemžia netektis;
kai trūksta pasitikėjimo -
prabyla įtarumas.
Kas stovi ant pirštų galų, neilgai išstovės;
kas žengia dideliais žingsniais, toli nenueis;
kas mėgsta pasirodyti, to nepastebi;
kas laiko save teisiu, to negirdi;
kas giriasi nuopelnais, nieko vertingo nesukuria;
kas aukština pats save, praranda pirmenybę;
remiantis Dao, visa tai reiškia:
ryti, o ne valgyti, stypčioti, o ne vaikščioti;
tokiais bjaurisi visos būtybės;
kas laikosi Dao -
niekada šitaip nepasielgs.
Yra esybė, atsiradusi iš chaoso,
gimus anksčiau už dangų ir žemę -
vienumoj tyli, bekraštė,
susitelkusi savyje, nekintanti;
ji sukasi ratu ir nepavargsta,
ją galima pavadinti visatos pramote;
aš nežinau jos vardo,
vadinu ją Dao;
norėdamas ją apibūdinti,
vadinu didele;
jeigu ji didelė — tai turi pradžią,
jeigu turi pradžią — tai yra tolima;
tolima, bet grįžtanti atgalios;
štai todėl Dao — didingas,
dangus — didingas,
žemė — didinga,
ir karalius — didingas;
pasaulyje yra keturi didingieji,
vienas jų — valdovas;
žmogus paklūsta žemei,
žemė paklūsta dangui,
dangus paklūsta Dao,
Dao — pačiam sau.
Sunkus yra lengvo šaknis,
ramybė — susijaudinimo valdovė;
todėl išminčius neišklysta iš savo kelio
ir niekada nevengia sunkumų,
o jei sulaukia pagarbos ir šlovės,
lieka abejingas;
kaip gali galingas valdovas
lengvabūdiškai žiūrėt į pasaulį?
lengvabūdžiui išslys iš po kojų žemė,
susijaudinęs praras valdžią.
Puikiai eina, kas nepalieka pėdų;
gerai kalba, kas kalba be klaidų;
gerai skaičiuoja, kas skaičiuoja be pagaliukų;
gerai rakina, kas be spynos neatidaromai užrakina;
gerai riša, kas be virvės neatrišamai suriša;
išminčius sumaniai saugoja žmones —
kiekvieną pastebi;
sumaniai saugoja daiktus -
kiekvieną pastebi;
aš tai vadinu šviesos pažinimu;
nes dorasis yra nedorėliui mokytojas,
nedorėlis dorajam — mokinys;
kas nevertina savo mokytojo,
kas nemyli savo mokinio,
tas pasiklysta, kad ir koks protingas būtų;
aš tai vadinu esme.
Vyriška išmintis,
moteriškas atsargumas -
šitaip tampama pasaulio upe;
kas tampa pasaulio upe,
tas De niekada neapleidžia
ir sugrįžta atgal į kūdikystę;
kas suvokia šviesą,
tas saugoja tamsą -
šitaip tampama pasaulio matu;
kas tampa pasaulio matu,
tas niekada nenukrypsta nuo De
ir grįžta atgal į pirmapradė pavidalą;
pašlovinta išmintis,
neišgarsintas atsargumas -
šitaip tampama pasaulio matu;
kas tampa pasaulio matu,
tas niekada nenukrypsta nuo De
ir grįžta atgal į pirmapradį pavidalą;
pašlovinta išmintis,
neišgarsintas atsargumas -
šitaip tampama pasaulio slėniu;
kas tampa pasaulio slėniu,
tas visada sklidinas De
ir sugrįžta atgal į pirmykštę prigimtį;
kai suardoma pirmykštė prigimtis,
ji tampa įrankiu;
jeigu jį naudoja išminčius,
jis tarnauja valstybei -
ir didžioji tvarka niekada nežlunga.
Kas trokšta
jėga užvaldyti karalystę,
sakau jums, beprasmės jo pastangos!
karalystė — kaip aukų indas:
jis neliečiamas,
kas jį paliečia — sudaužo,
kas pačiumpa — praranda;
daiktų yra visokių:
vieni eina, kiti seka iš paskos,
vieni dvelkia, kiti pučia,
vieni sutvirtėja, kiti subliūkšta,
vieni kuria, kiti griauna;
todėl išminčius atsisako gausos,
apstumo,
pertekliaus.
Kas tarnauja valdovui tarnaudamas Dao,
tas be ginklo priverčia paklust karalystę,
nes ginklai gali atsisukt prieš smogėją;
kur gyvena kareivių,
ten veši erškėčių brūzgynai;
paskui dideles armijas
slenka badmečiai;
pasiekei pergalę ir sustok,
nedrįsk būti tironu;
laimėjai ir neišpuik,
laimėjai ir nesigirk,
laimėjai ir nesididžiuok pergale;
tapai nugalėtoju, nes buvai priverstas,
nugalėjai ne tam, kad kitus pavergtum;
kas piktnaudžiauja jėga — žlunga,
vadinasi, nusižengia Dao;
kas jam nusižengia — anksti miršta.
Baisus įrankis ginklai;
kuo geresni, tuo baisesni;
jie atneša nelaimes, todėl visi jų nekenčia;
kas tarnauja Dao, niekada jų negarbina;
taikos metu kilnusis pasišvenčia kilniam darbui,
o jei griebiasi ginklo,
moka jį vertinti;
baisus įrankis ginklai,
tai ne kilniojo įrankis,
tik priverstas jis griebiasi ginklo,
labiausiai vertina abejingą ramybę;
jeigu laimi, pergalė jo nedžiugina;
kas džiaugiasi pergale,
tą užvaldęs noras žudyti,
o ką užvaldęs noras žudyti,
tas niekada neprimes savo valios pasauliui;
tik taikus darbas atneša laimę,
karo amatas neša nelaimes;
jeigu kairėje atsistoja sparninis,
dešinėje — stiprus karvedys,
ruoškitės šermenims;
gedulu, raudomis paminėkit
nukautus pulkus,
per šermenis švęskite pergalę!
Dao yra amžinas ir bevardis,
dorybė atrodo menka,
tačiau niekas pasaulyje neįstengia